Pokalbis su ežeru Bedugniu

Autoriaus tekstas

Mikrofonas suteikia galimybę kreiptis, bet nepaaiškina, į ką kreipiamasi. Ežeras klauso ir reaguoja. To pakanka, kad atsirastų santykis, nors jo prigimtis lieka neaiški.

Bedugnis čia nėra vien vandens telkinys. Jis tampa archetipu, į kurį galima nukreipti klausimą, mintį, balsą. Galbūt pokalbis vyksta su ežeru, galbūt su tuo, ką žmogus pats jame sukuria. Kreipdamasis į kažką išorėje jis kartu pradeda artikuliuoti tai, kas iki tol galėjo neturėti formos.

Man pačiam šis pokalbis nėra iki galo aiškus, nors jo situaciją sukuriu aš. Režisuoju įvykį, bet negaliu režisuoti žmogaus santykio su juo. Bedugnis tampa tam tikra tarpine erdve tarp mano sukurto archetipinio vaizdinio ir kito žmogaus patirties.

Technologija čia neveikia kaip priemonė nežinomybei pašalinti. Priešingai – ji leidžia nežinomybei atsakyti. Ekranas, mikrofonas, balsas, reakcija sukuria aiškią komunikacijos struktūrą, tačiau pats pašnekovas joje išlieka neapibrėžtas.

Žmogus gali kalbėti, gali tylėti, gali stebėti kitą. Jo patyrimas neprasideda nuo teisingo kūrinio perskaitymo. Jis prasideda nuo jo paties matymo taško, o Bedugnis priima tai, kas į jį projektuojama, ir grąžina jau pakitusiu pavidalu.

Pokalbio metu riba tarp kreipimosi į kitą ir kreipimosi į save tampa sunkiai nustatoma.